Kodėl 2008-aisiais Lietuva skolinosi „taip brangiai“?

Mantvidas Žėkas | Orion Kapitalo rinkų skyriaus vadovas

Atsigręžkime atgal: bankų situacija ir indėlių palūkanos 2007-2009 m.

Prisiminkime laikus dar prieš prasidedant pasaulinei finansų krizei. Po įstojimo į ES Lietuvos ūkis sparčiai augo (apie 8-9 proc. kasmet), šis augimas buvo skatinamas ir ES investicijomis. Spartus augimas augino darbo užmokestį, namų ūkių vartojimą ir kainas (antai 2007 metų infliacija viršijo 5 proc.). Žmonių skolinimosi tempai taip pat stipriai augo – ypatingai kreditai nekilnojamajam turtui, vartojimo kreditai. Tuo metu (Lietuvos banko duomenimis) 2007 metų pradžioje už 1-2 metų indėlius litais vidutiniškai mokėta 3,95%, o eurais 3,8% palūkanos. 2007 m. pabaigoje palūkanų normos litais ir eurais skyrėsi jau ryškiau.

Litais palūkanos siekė 5,3% , o eurais 4,9%.

2008 metais komercinių bankų mokamos palūkanos litais kilo nuosekliai iki rugsėjo, o po rugsėjo 15 d. paskelbto investicinio banko „Lehman Brothers“ bankroto įsivažiavus finansų krizei, bankų mokamos palūkanos Lietuvoje pradėjo kilti po 0,5% ar net 1% kas mėnesį. Eurais 1 metų termino indėlių palūkanos taip pat kilo agresyviau.

Europos Centrinis Bankas (ECB) bazinę palūkanų normą 2008 m. liepą kilstelėjo nuo 4,00% iki 4,25%, o spalį jau kirpo iki 3,75%, lapkritį iki 3,25% ir eurų. Bazinės palūkanos garmėjo kone kas mėnesį iki 1% lygio, pasiekto 2009 m. gegužę. Piką vienerių metų termino indėlių palūkanos abejomis valiutomis Lietuvoje pasiekė 2009 sausį – litais 10,11%, o eurais ir 7,87%.

Verta pažymėti, jog čia minimos vidutinės palūkanos, mokamos namų ūkiams ir nefinansinėms korporacijoms. Konkrečių bankų klientams siūlomos palūkanos skyrėsi, tačiau 2008-2009 metų sandūroje 8-10% viršijančias palūkanas mokėjo ir skandinavų bankai, tarp kurių dosniausias buvo Nordea bankas, kuris 2009 m. sausį už metų indėlį litais mokėjo net 11% palūkanas. SEB bankas 2009 m. sausį indėlių litais, kurių trukmė nuo dviejų mėnesių iki penkerių metų, palūkanas padidino iki 7,1- 8,8 % intervalo.

Donatas Šetikas | Orion Vyresnysis finansų makleris

„Taigi, net už trumpo laikotarpio indėlius taupantiems buvo galima gauti apčiuopiamas palūkanas, o žvelgiant iš kitos pusės, bankai sutiko mokėti aukštas palūkanas už indėlius, kad tik pritrauktų daugiau lėšų iš rinkos ir palaikytų siekiamą likvidumo lygį“ – teigia Donatas Šetikas, UAB FMĮ „Orion Securities“ vyresnysis finansų makleris.

Palyginkime: indėlių palūkanos bankuose 2019-aisiais

Šiuo metu už indėlius didžiausias palūkanas siūlo kredito unijos, kurios už metus gali mokėti iki 2,3% siekiančias palūkanas. Tuo tarpu bankai, kuriems prieinami lėšų šaltiniai iš motininių bankų ar tarpbankinės rinkos, už laikomas lėšas eurais moka iki 0,7%. Tiesa, jei bankų klientai laiko didesnes sumas eurais ( virš 100 tūkst. EUR), gali būti taikomos net neigiamos palūkanos, nes šiuo metu ECB eurus priima iš komercinių bankų prašydamas primokėti 0,4% metų palūkanas.

Valstybės skolinimosi kaina – orientyras visai rinkai

LR Finansų ministerija valdydama valstybės skolą, skirtą finansuoti valstybės biudžeto deficitą, leidžia įvairius vertybinius popierius: iki metų trukmės – iždo vekselius, nuo metų trukmės – obligacijas, mažmeniniams investuotojams skirtus taupymo lakštus, užsienio valiutomis denominuotas bei užsienio rinkose platinamas euroobligacijas. Kaina, kuria skolinasi valstybė, yra orientyras visai rinkai. Kam skolinti fiziniams ar juridiniams asmenims mažesnėmis palūkanomis, jei galima paskolinti valstybei, kuri laikoma pačiu saugiausiu skolininku. Remiantis Finansų ministerijos duomenimis, Vyriausybės vertybinių popierių pajamingumai pradėjo smarkiai didėti nuo 2008 metų rugsėjo mėnesio, pasaulinei finansų krizei įgavus naują pagreitį, dėl žlugusio investicinio banko „Lehman Brothers“ ir kitų finansų rinkas sukrėtusių įvykių. Taigi, 3 mėnesiams valstybė 2008 rugpjūtį pasiskolino už vidutines 5,14%, o jau gruodį tokio termino iždo vekselių vidutinis pajamingumas sudarė 9,52%. Palyginimui, Lietuvai esant euro zonos nare Finansų ministerija vidaus rinkoje kiek ilgesniam nei dvejų metų laikotarpiui šiuo metu skolinasi praktiškai už dyką – vidutinis pelningumas tesudaro 0,005%.

Pasitikėjimo krizė ir Lietuvos padėtis šiame kontekste

„Ne veltui 2008 metų globali finansų krizė dar vadinama pasitikėjimo krize. Bankai, draudimo bendrovės ir kitos finansų institucijos nepasitikėjo savo ilgalaikiais partneriais – neaišku kas bankrutuos sekantis“ – teigia Artiom Baranov, UAB FMĮ „Orion Securities“ vyresnysis finansų makleris.

Artiom Baranov | Orion Vyresnysis finansų makleris

Pasitikėjimo neteko ir savo viešųjų finansų nesutvarkiusios valstybės. Su tokiu nepasitikėjimu teko susidurti ir Lietuvai, kai smarkiai sumažėjo norinčių paskolinti. Tarptautinės rinkos tapo ypatingai sunkiai prieinamos, kai reitingų agentūros dar ir sumažino šalies skolinimosi reitingus. Besibaigiant 2008 metams ir aiškėjant, kad biudžeto surinkimas yra prastas bei teks susidurti su dideliu biudžeto deficitu, kurį reikės finansuoti iš skolintų pinigų, Finansų ministerija faktiškai buvo priversta skolintis kone bet kokia kaina ir skolintis kuo įmanomai didesnę sumą.

Įtempta situacija laikėsi iki 2009 metų rudens, kai tapo aišku, kad valstybė nesikreips pagalbos į Tarptautinį Valiutos Fondą (TVF) bei greičiausiai išvengs lito devalvacijos. Visus 2009 metus teko skolintis gan aukšta kaina – vidutinis svertinis pelningumas sudarė 7,83%. Didžiausios palūkanos mokėtos sausio mėnesį skolinantis 9 mėnesiams – 10,8%, mažiausios palūkanos aštriai krizės fazei einant į pabaigą fiksuotos lapkritį už metų trukmės iždo vekselius mokant 4,35%.

Įvykiu, kuris perlaužė situaciją ir parodė grįžusį pasitikėjimą valstybe bei jos gebėjimu ir ryžtu kovoti su krizės padariniais ir įgyvendinti reformas, galima vadinti 0,5 mlrd. EUR vertės Euroobligacijų emisijos išplatinimą užsienio rinkose. 2009 metų birželį tarptautinėse rinkose sėkmingai pasiskolinta 5 metams mokant 9,375% palūkanas. Nuo 2009 metų rugsėjo Finansų ministerijos leidžiamų vertybinių popierių pajamingumas pradėjo mažėti, atspindėdamas mažėjančią šalies riziką.

Lietuvos pažeidžiamumas – lito devalvacijos grėsmė ir kam tai būtų buvę naudinga?

Pinigų kainą litais tarpbankinėje rinkoje atspindintis Vilibor indeksas iš esmės atkartojo valstybės leistų vertybinių popierių pajamingumus. Reikia turėti omenyje ir tai, jog tokių sąlyginai mažų valstybių finansų sistemos yra gan pažeidžiamos išorės veiksnių.

2009 metais buvo aktyvūs apribotos rizikos (angl. hedge) fondai, kurie siekė uždirbti iš bet kokių įvykių finansų pasaulyje. Vienas iš tokių būdų yra statymas, kad valstybės valiuta bus devalvuota. Kuo labiau pažeidžiama valstybė, tuo didesni tokių fondų šansai. 2009 metais litų metinės palūkanos iš trumpalaikių (1-3 mėn.) valiutų apsikeitimo sandorių (angl. currency swap) ir išankstiniai (angl. forward), kurių viena iš valiutų buvo litas svyravo netoli 100%. Latvijoje tokių sandorių palūkanos buvo virš 100%. T.y. fondai sutiko mokėti tokias palūkanas, nes tikėjo, kad litas ir/ar latas bus devalvuoti ir jie iš to uždirbs šimtus metinių procentų. Lietuvai sėkmingai atlaikius tokias atakas pavyko išsaugoti stabilų lito kursą.

Taigi, kodėl Lietuva skolinosi „taip brangiai“?

Artėjant 2019 m. LR Prezidento rinkimams, viešojoje erdvėje pasirodo įvairių nuomonių ir interpretacijų dėl valstybės institucijų ir komercinių bankų veiksmų pastarosios finansų krizės metu, tačiau dalis jų nėra pagrįstos faktais. Siūbuojant 2008 metų krizei, su likvidumo problemomis susidūrė ir bankai, ir mūsų valstybė. Skolinimasis buvo brangus ir sunkiai prieinamas.

Daugelis apribotos rizikos fondų tikėdamiesi, kad Lietuvos Vyriausybei nepavyks suvaldyti krizės, darė statymus prieš mūsų valiutą. Devalvacijos tikimybė buvo labai aukšta ir pagalbos gavimo iš Tarptautinio Valiutos fondo (TVF) viena iš sąlygų greičiausiai ir būtų buvusi būtent valiutos devalvacija, bei nauji mokesčiai. Latvijai 2008 m. pabaigoje užsitikrinus TVF paramą pasigirdo autoritetingų ekonomistų nuomonių, kad TVF padarė klaidą leisdamas Latvijai išsaugoti fiksuotą lato kursą.

Nouriel Roubini, garsus ekonomistas, išpranašavęs 2008 metų krizę, aršiai kritikavo tokį TVF sprendimą.

Latvijai, kuri iš TVF pasiskolino pirmiau nei to prireikė Lietuvai, sąlyginai pasisekė ir valiutos devalvacijos neprireikė, tačiau ji buvo priversta įsivesti NT mokestį.

Lietuvai greičiausiai to būtų neužtekę. TVF, suteikdama paskolą, reikalauja labai griežtos fiskalinės drausmės ir daugeliu atveju liepia mažinti visas valstybės išlaidų eilutes, kas skaudžiausiai atsilieptų jautriausiems socialiniams sluoksniams.
Tuo metu Vyriausybei buvo sunkus pasirinkimas arba laikinai mokėti aukštesnes palūkanas, arba bandyti skolintis iš TVF, stipriai mažinti išlaidas bei galbūt devalvuoti litą. Kitas klausimas, ar tuo metu valdžioje buvusiems šalies atstovams būtų užtekę politinės galios įgyvendinti visus TVF reikalavimus ir kiek tam būtų reikėję laiko.

(9 votes, average: 4.78 out of 5)

Loading...